Miestas be automobilių

Miestas be automobilių ar tai įmanoma? Kodėl gi ne? – teigia architektūros kompanija Adrian Smith + Gordon Gill Architecture, pristatydama žaliojo miesto koncepciją Kinijoje. Netoli Chengdu miesto siūloma įkurti 1,3 km² satelitą pritaikyta 80.000 gyventojų, kurie mieste vaikščiotų pėsčiomis ir kvėpuotu grynu oru.  

Nors miestas gavo „car-free city“ vardą, iš tiesų jame yra gatvių ir automobilių eismas leistinas, bet miestas buvo projektuotas taip, kad automobilius naudoti nebūtų jokio poreikio. Nuo vieno miesto galo iki kito nueiti pėsčiomis užtruktų vos 15 minučių, o daugiamilijoninis Chengdou būtu pasiekiamas greituoju elektra varomu viešuoju transportu. Pusė miesto gatvių būtų skirta vien tik pėsčiųjų eismui.  Miestą juostų žalieji plotai, sudarantys apie 60 % teritorijos, kuriuos gyventojai per kelias minutes galėtų pasiekti pėsčiomis. Architektai paskaičiavo, kad toks miestas naudotų 48 % mažiau energijos, 58 % mažiau vandens, bei į aplinką išmestų 60 % mažiau anglies dvideginio ir 89 % mažiau atliekų, lyginant su analogiško dydžio miestais. Užstatymo modelis buvo sugalvotas siekiant spręsti aktualias šių dienų miestų problemas: aplinkos taršą, miestų išdrikimą. Planuojant miestą buvo ieškoma harmonijos su aplinka, todėl numatyta, kad gyventojai dalinai maistu galėtų apsirūpinti miestą juosiančiuose žaliose teritorijose. Šiuo modeliu buvo stengiamasi parodyti, kad tankus miestas nebūtinai turi būti susijęs su aplinkos tarša bei nutolęs nuo gamtos. 

Dviratininkai turės dėvėti liemenes arba būti įsijungę šviesas. Dienos metu!

„Sveikinu visus bananų respublikos gyventojus, turinčius dviratį, su naujai priimtomis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisomis. Nuo šiol jūs turėsite važinėti dienos metu su įjungtomis dviračio šviesomis arba šviesą atspindinčia liemene bet kuriuo keliu važiuojamąja dalimi“ – tokiais žodžiais į spaudą kreipėsi Lietuvos dviratininkų bendruomenės (LDB) vadovas Linas Vainius. Įstatymo pakeitimas buvo inicijuotas žinomo lenktynininko Stasio Brundzos.

Nors ir nemėgstu švaistytis sparnuotomis frazėmis, tačiau šį įstatymo pakeitimą pavadinau „išpuoliu prieš visus šalies dviratininkus“. Kol kas dar nežinau kokio tipo išpuoliui jį priskirti – lobistinio, fobinio ar intelektualinio.

Nėra dviratininkų – nėra ir problemos, turbūt per šitą prizmę pirmiausiai reiktų vertinti pastarąjį reiškinį. Kad dviratininkų srauto didėjimas sukels daugybę problemų nei trupučio neabejojau ir mes matome dar tik aisbergo viršūnę. Dviratininko įvaizdis mūsų šalyje visada buvo švelniai tariant prastas. Dviračius naudoja paaugliai, senukai kaime arba šiaip pakvaišę fanatikai. Rimtam žmogui važinėti dviračiu yra nerimta, tavęs gali pradėti nebegerbti darbe, keistai žiūrėti klientai arba dviratis gali identifikuoti tavo apgailėtiną finansinę padėtį. Rimtas pilietis turi važinėti automobiliu, geriausiai vokišku, nesvarbu, kad sulipdytu iš kelių sudaužytų mašinų.

Tačiau vieną dieną lietuvaičiams kažkas nutiko. Staiga vis daugiau ir daugiau žmonių pradėjo važinėti į darbą dviračiu, net į ofisus esančius pačioje Vilniaus širdyje. Ir jiems tai daryti kažkodėl nebėra gėda, jie užima rimtas pareigas ir uždirba solidžius atlyginimus! Tam tikra prasme važiuoti dviračiu tapo netgi madinga. Visuomenėje pradėjo formuotis akivaizdus psichologinis lūžis. Nepavadinčiau tai ekologiniu nušvitimu, stebint bendrus miestiečių gyvensenos pokyčius, man tai labiau asocijuojasi su sveika gyvensena ir fiziniu aktyvumu.

Konfliktai savaime buvo ir tebėra užprogramuoti. Apie tai jau rašiau, bet negaliu nepasikartoti, kad dviratininkai yra ta eismo dalyvių grupė kuri neturi savo vietos po saule. Jie nėra nei kelių eismo dalyviai, nei pėstieji. Jie nesaugūs mūsų gatvėse, o ant šaligatvių nesaugūs pėstieji. Dviratininkams reikia dviračių takų. Tikrų, gerai suprojektuotų dviračių takų. Tokių kokie įrengti Elektrėnuose ar Jonavoje.

Vairuotojai ir pėstieji daugiau ar mažiau išmoko taikiai sugyventi. Tačiau konfliktai tarp dviratininkų ir vairuotojų, bei dviratininkų ir pėsčiųjų yra labai aštrūs ir tai tėra tik pradžia. Dviratininkų eismo kultūra, kelių eismo taisyklių suvokimas, deja reikia pripažinti yra bene prasčiausias lyginant su kitais eismo dalyviais. Drąsiai galiu teigti, kad šiuo metu tai yra chuliganiškiausia eismo dalyvių grupė. Lengvo kelio nėra, eismo kultūra formuojasi pamažu, todėl policija turėtų rengti įvairias akcijas orientuotas į dviratininkus ir tramdyti KET pažeidėjus.

Gal būt dviračių mieste išviso nereikia? Gal būt važiuokite jūs visi į savo taką prie Neries ir važinėkite pirmyn - atgal, ko jūs į tas gatves lendat? Kiekvienas susisiekimo būdas turi savo racionalias panaudojimo ribas. Dviratis kaip susisiekimo priemonė yra konkurencingas automobiliui maždaug iki 5 km. Pavyzdžiui aš važiuodamas 3 km atstumą į darbą automobiliu ir dviračiu sugaištu tą patį laiką. Tačiau priešingai nei vairuodamas automobilį aš neteršiu oro, beveik nekeliu triukšmo ir neprisidedu prie transporto kamščių. Nauda ekologijai ir vairuotojams akivaizdi.

Tačiau čia iniciatyvą perėmė p. Brundza. Nežinau tikrų jo motyvų, bet, kad dviratininkams bus suduotas smūgis yra akivaizdu. Liemenių daug kas nenorės dėtis. Didelės ir plevėsuojančios liemenės, kurias galima įsigyti degalinėse yra nepatogios ir negražios. O kas jas norės dėtis karštą vasaros dieną? Ir kaip policija traktuos jeigu aš užsidėsiu liemenę, o ant jos kuprinę. Čia pažeidimas ar ne?

Šviesų naudojimas kelia dar daugiau abejonių. Pirma, labai abejoju ar dienos metu dėl šviesų dviratininkas bus labiau matomas. Antra, nulupti šviesas nuo dviračio yra sekundžių reikalas. Palieki dviratį prie parduotuvės, išeini o šviesų jau nėra. Ką tada daryti? Dviračiu nebeturi teisės važiuoti, nes teks mokėti baudą. Dviračių parduotuvės gali greta nebebūti. Palikti dviratį ir eiti namo pėsčiomis? Galiu drąsiai teigti, kad šviesų naudojimas masiškai nepaplis, nes stimuliuos kriminalinę veiklą ir juodąją rinką, kai tas pačias pavogtas šviesas galėsi „atgauti“ Kalvarijų turguje už 10 Lt. Tiesa, pamiršau, kad mūsų valdžia prieš šešėlį kovoja.  

Tampa akivaizdu, kad dėl tokių sprendimų važinėti dviračiu taps nepatogu, todėl miestiečiai spjaus į tą reikalą ir sakys, verčiau jau sėsiu į savo Audi. Taigi dviračių transportui uždėti akivaizdūs pančiai.

Ar tikrai tie dviratininkai tokie nematomi? Viso pasaulio vairuotojai rega nesiskundžia, todėl kitose šalyse tokių reikalavimų nėra ir dviratininkai gali važinėti be liemenių ir be šviesų. Pamenu skaičiau straipsnį apie tai kaip olandai atvykę į kitą šalį vienu žvilgsniu identifikuoja kaip šalyje išplėtotas dviračių eismas. „Mes pasižiūrim kaip atrodo dviratininkai. Jeigu jie važinėja be šalmų, be liemenių, jeigu važinėja vaikai, tėvai ir seneliai – reiškiasi dviratininkai jaučiasi saugūs, juos gerbia kiti eismo dalyviai ir sistema yra gerai išplėtota“. Pas mus turbūt netrukus lieps ir įvairias kūno apsaugas dėvėti.

Bet vis dėlto kažkas dviratininkų gatvėje nepastebi. Sunkiai sekasi pasitelkti savo vaizduotę kaip turi atrodyti vairuotojas dienos metu nesugebantis pastebėti dviratininko. „Kelių erelis“? Girtas? Renkantis telefono numerį? Moteriškė besidažanti lūpas prie veidrodėlio? Mano supratimu vairuotojams nepastebintiems dviratininkų gatvėje ne vieta. Nors mūsų keliuose užtenka „aklųjų“. Jie nemato pėsčiųjų perėjų, raudono šviesoforo signalo, kelio posūkio, žiedinės sankryžos. Jie gerai žino greičio pedalą, bet sunkiai randa stabdį. Jeigu dėl šių žmonių reikia naikinti dviračių eismą, atleiskite ponai, susimaišėte vertybėse. O gal dažnai KET taisyklių nepaisantys seimūnai, nori būti ramūs dėl savo kailio, kad netyčia nenutrenktų kokio sveikuolio?

Nors kvailų įstatymų mūsų šalyje netrūksta, visgi nenustygstamai į galvą lenda klausimas „o kas turės naudos iš šio įstatymo“? Pagalvokim: dviračių šviesų pardavėjai, liemenių pardavėjai, kelininkai (nepamirškime, kad dviratininkai neperka degalų, taigi nemoka ir akcizo, kuris yra pagrindinės pajamos skirtos keliams tiesti ir remontuoti. Beje dviračių takų plėtros itin nenori kelininkai, nes ir taip pinigų trūksta, ir žiema dviračių takus prižiūrėti labai nepatogu), įmonės užsiimančios automobilių remontu ir priežiūra (kuo daugiau automobiliu važiuoji, tuo dažniau jį remontuoji, keiti tepalus, padangas ir t.t.), drįsčiau teigti, kad į sąrašą galėtų pakliūti net automobilių prekeiviai (asmeniškai pažįstu žmogų pardavusį savo automobilį, nes nusprendė, kad į darbą gali važinėti dviračiu ir viešuoju transportu, o automobilį išlaikyti yra per brangu), na ir žinoma visi kam rūpi pasikedinti uodegas prieš Europos Sąjungą, kad dar sumažino avaringumą (akivaizdu, kad kuo mažiau bus dviratininkų gatvėse, tuo mažiau bus aukų). Ką dar praleidau?

Kalbant iš transporto planavimo pusės, laikausi pozicijos, kad dviratininkui intensyvaus eismo gatvėse yra nesaugu. Jo ten neturėtų būti. Reiktų nutiesti atskirus dviračių takus. Tačiau, kaip galėsite pagrįsti dviračių takų tiesimo poreikį, kai dviratininkų gatvėse beveik nebeliks?